Trisdešimties metų mergelės prisipažinimai

Kaip jaučiasi augdamas paauglys ir vis dar nekaltas? Ištvirkavimas visada yra problema, ypač jei to nepadarote. Taigi, kokia didžiulė problema yra būnant trisdešimt ir vienišų, klausia Ashwita Rai, kai ji pasakoja apie savo trisdešimtmetį, flirtą ir vienišą gyvenimą.

Tiksliai tariau jau kurį laiką, tris dešimtmečius. Ir man tiek laiko prireikė suprasti, kad pasaulis pilnas prielaidų. Daugelis jų man nelabai rūpi, tačiau yra keletas, kurie mane supainioja. Kodėl taip, kad sulaukus trisdešimties, manote, kad pakeliui susituokėte su pusantro amžiaus vaiku? Ir jei jūs netinkate ten, jūs turite kitą prielaidą spręsti. Kad jūs gyvenate vienintelį gyvenimą.

Gyvendamas vienišą gyvenimą, turiu omenyje beprotišką vakarieniavimą kiekvieną savaitgalį, skraidymus, vienos nakties stovus, lytinių organų ligų tvarkymą ir gyvenimą visiškai laukinėje pusėje. Na, tokia yra realybė. Man trisdešimt metų, bet aš negyvenau savo priemiesčio svajonių ir nesibaigiu kas antrą rytą su pagiriomis ar nepažįstamaisiais. Man trisdešimt, o mano gyvenimas susijęs su darbu, namais, savaitinėmis vakarienėmis ir gėrimais su draugais bei retkarčiais privalomais vakarėliais. Man trisdešimt ir aš esu mergelė.

Tai faktas, kad neturiu supratimo apie dalijimąsi. Kaip savarankiška dirbanti moteris esu pripratusi prie pakeltų antakių ir pašlifuotų šnabždesių, kuriuos girdžiu sakydama, kad artimiausiu metu nesu vedęs ir nesiruošiu. Kas niekada nenustoja stebinti, yra šokas ir siaubas, kuriuos sukelia mano nusiraminimas. Susituokusius nustebina mano neva nenorėjimas patekti į šventas santuokos šventoves, o mano (mažiau) vieniši draugai yra priblokšti, kad nesu susidomėjęs „gyvenu“.

Aš nesuprantu, kodėl jiems sekasi atsisakyti buities svaigalų, niūraus gyvenimo dėl nosies ir košės ar kito kraštutinumo, kiekvieną vakarą išeiti išgėrus ir išgerti į negrįžimo tašką bei čiulpti už kampo esančio slepiančio kamuolio, nes jie nieko geriau nedaryti.

Aš myliu savo draugus, aš tikrai tai darau, bet tai, kad reikia rinktis tarp vieno iš dviejų kraštutinumų, tikrai erzina. Pateisinti mano neveiklumą nebėra taip smagu, kaip buvo anksčiau. Sekmadienio priešpiečiai su merginomis yra tarsi pirmadienio ryto migrena. Sėdėdamas ir klausydamasis jų, einu toliau ir apie jų šeštadienio vakarą išnaudojančius darbus bijojau atskleisti savo santykinai niūrų vakarą. Staiga kokteiliai ir pokalbis skamba taip, kaip ką padarys mano močiutė. Kai prisimenu savo patiekalą, po išpažinties nemandagiai žvelgiu į stalą, drįsdamas bet ką pareikšti. Jie globėjiškai keičia temą.

Nekaltybė yra kažkas, kas pastaraisiais metais sulaukė didelio susidomėjimo. Kaltini tai dėl ypatingos žiniasklaidos aprėpties, tariamo liberalizavimo ir internetinių dienoraščių rašymo bei dalijimosi savo giliausiomis ir juodžiausiomis paslaptimis su visuomene era. Patinka ar ne, kitų gyvenimas (taip pat ir tavo gyvenimas, jei nori, kad jis būtų) yra viešas žinojimas. Pastarojo meto žiniasklaidos manija, kad mažametės įžymybės kalba apie „nekaltybės dėl vaikystės praradimą“, atkreipia dėmesį į platų žiniasklaidos pasirodymą, apie kurį Britney Spears nekaltybės klausimas sulaukė maždaug 2002 m.

Akivaizdus fizinis aktyvumas yra kažkas, ką pastaraisiais metais mes visi priėmėme ir supratome. Vaizdai su jaunais žvaigždėliais, įvairiais nusirengimo laipsniais, nebeleidžia mums pridengti šoko. Bet jei jūs galite abejingai tuo pasirodyti, kodėl verta sukurti sceną mano norui išlikti nekalta. Aš nesakau, kad niekada nelaikysiu priešvedybinio intymumo, bet faktas yra tai, kad turi atsirasti galimybė, tinkama galimybė. Šis nekaltybę ir visa, kas su ja susijęs, esantis kailis, mano manymu, turėtų sumažinti. Kalbėtojai turėtų nuleisti ietis ir liautis pulti, o visi, skelbiantys laisvą meilę, neturėtų jos priversti ir niekam.

Meilės kūrimas yra pasirinkimo dalykas ir turėtų išlikti toks. Bet išdrįsti visiems dalytis diena ir amžius neleidžia taip būti. Dauguma žmonių, kuriuos pažįstu, yra ten, kad įrodytų visam pasauliui, maištauja prieš tradicijas ir papročius bei bando rasti savo mažą nišą pasaulyje.

Aš viską siekiu atrasti ir eksperimentuoti, kol tai išlieka. Aš tikrai neturiu neišsipildžiusio noro žinoti jo detales. Mes visi esame savaip vojerai. Skaitymas apie įžymybes ir jų asmeninį gyvenimą yra mūsų kaltės malonumas. Tokių laidų kaip „Gossip Girl“ sėkmė yra pakankamai įrodymas. Tai iš esmės atspindi mūsų susižavėjimą tuo, kaip kiti žmonės, net nepažįstami, gyvena savo gyvenimą.

Pasaulis, kuriame šiandien gyvename, nėra toks, koks buvo prieš dešimt metų. Požiūris, be kita ko, pasikeitė. Bet kai požiūris keičiasi, tai daro ir pagrindinės vertybės. Nuo puritoniško nekaltybės akcentavimo mes perėjome prie šeštojo dešimtmečio gėlių galios ir laisvos meilės Madonai ir jos drąsaus ištvirkavimo šlovės. Tai galima vadinti evoliucija, proto evoliucija, paprasta ir paprasta. Šiandien ištvirkavimas yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis, kaip ir jūsų rytinė kava, dėka „Carrie and Co“ įtakos. Bet jei priimtina pasidalyti intymiomis jūsų kūniško gyvenimo detalėmis, tada kodėl gi nesutikus, kad kai kurie iš mūsų gali * ne šokiruoti! * turi vieną, o gal * siaubą! * galbūt nenorėtum apie tai kalbėti.

Bet štai dalykas, mano tikslas nėra pabrėžti santuokos išsaugojimo nuopelnus, taip pat skelbti esencialistinio feminizmo taškus. Man yra trisdešimt ir aš tai išgyvenu, turėjau savo dalį beprotiškų pabėgimų ir padariau nemažai atsibudęs, kai skaudėjo kaulus ir gailėjausi.

Bet rimtai, obuolių martinis ir vienos nakties stendai nebūtinai turi vykti kartu. Mano nekaltybės klausimas yra ne galimybių trūkumas, bet vienas pasirinkimas. Tai neturi nieko bendra su naivumu laukti „vieno“ ir su pamaldžiu laukimu vestuvių nakties. Tiesiog aš neturėjau pakankamai geros galimybės.

Mes, kaip moterys iš esmės, turime pasirinkti, kol ateis tinkama „galimybė“. Taigi, iki tol, „to negalima padaryti“, mister!